Johnas Dicksonas / „Getty Images“
Norėdamos kvėpuoti po vandeniu, žuvys turi iš vandens ištraukti ištirpusį deguonį. Jie tai daro naudodamiesi savo žiaunomis. Vanduo patenka į žuvies burną, tada žuvis išstumia vandenį pro jos žiaunas, pro daugelį mažų kraujagyslių ir pro žiaunų plyšius. Žiaunos paima iš vandens deguonį ir leidžia vandeniui iš žiaunų kraujagyslių išplauti anglies dioksidą ir amoniaką. Žiaunų siūlai yra raudona, mėsinga žiaunų dalis; jie paima deguonį į kraują. Kiekvienas siūlas turi tūkstančius smulkių šakų (lamelių), kurios yra veikiamos vandens. Šakose yra kraujo kapiliarai, esantys po plonu epiteliu, kuris atskiria kraują nuo vandens, leisdamas deguoniui ir anglies dioksidui lengvai praeiti.
Tačiau ne visos žuvys kvėpuodamos pasitiki savo žiaunomis. Kai kurios žuvų rūšys didelę dalį reikiamo deguonies absorbuoja per odą, ypač kai jos yra jaunikliai. Kiti turi plaučius ar kitas papildomas oro kameras, kurios yra sukurtos įkvėpti oro iš vandens paviršiaus, ir šios žuvų rūšys gali nuskęsti, jei neturi prieigos prie vandens paviršiaus.
Žiauniniai siūlai
Žuvų žiauniniai siūleliai veikia taip, kaip žmonių plaučiai: tai organas, atsakingas už deguonies absorbavimą ir anglies dioksido pašalinimą. Žiaunos taip pat reguliuoja mineralinių jonų lygį ir kraujo pH, taip pat yra pagrindinė azoto atliekų išsiskyrimo vieta amoniako pavidalu.
Kaulinių žuvų žiauniniai siūlai taip pat vadinami „pirminėmis lamelėmis“. Jie yra sudėtingos struktūros, turinčios didelį paviršiaus plotą. Mažesnės „antrinės lamelės“ yra pirminių gijų pašalinės dalys. Antrinėse lamelėse yra smulkūs kraujo kapiliarai, o kraujas teka priešinga vandens kryptimi. Dėl to šalia antrinių lamelių tekantis vanduo visada turi didesnę deguonies koncentraciją nei kraujyje, todėl deguonis absorbuojamas per visą antrinių lamelių ilgį. Tokiu būdu anglies dioksidas pasyviai pasklinda iš kraujo į vandenį.
Aktyviai plaukiančios žuvys turi žiauninius siūlus, kurie yra labai išvystyti, kad maksimaliai absorbuotų deguonį. Sėdimos žuvys, gyvenančios dugne, paprastai turi žiauninius siūlus, kurie sugeria mažesnį tūrį, nes jie yra mažiau aktyvūs ir deguonį sunaudoja ne taip greitai.
„Gill Arches“
Daugelis žuvų turi tris ar daugiau žiaunų arkų kiekvienoje kūno pusėje. Jie palaiko žiauninius siūlus ir yra kremzliniai ar kauliniai bei bumerango formos. Kiekvieną žiaunų arką sudaro viršutinė ir apatinė galūnės, sujungtos gale. Žiaunų siūlai ir žiauniniai grėbliai pritvirtinami prie žiaunų arkų.
Žiaunų arkos palaiko žiaunas, taip pat kraujagysles. Į žiaunas patenkančios arterijos atneša kraują, kuriame mažai deguonies ir didelė atliekų koncentracija. Žiaunose esančiose arterijose yra mažai kraujo turinčių atliekų, turinčių daug deguonies.
„Gill Rakers“
Žiauniniai grėbliai yra kaulinės iškyšos, padedančios žuvims maitintis. Jie nukreipti į priekį ir į vidų nuo žiaunų arkų. Jų skaičius ir forma skiriasi atsižvelgiant į žuvų racioną: plačiai išsidėsčiusių žiaunų rinktuvai yra pastebimi žuvims, kurios valgo didelį grobį, pavyzdžiui, kitoms žuvims, kurios neleidžia grobio daiktui išlaisvinti ir pabėgti tarp žiaunų. Didesnis plonesnių ir ilgesnių žiaunų rinkėjų skaičius pastebimas ant žuvų, kurios valgo mažesnį grobį. Rūšys, vartojančios planktoną ir mažas medžiagas, suspenduotas vandens sporto žiaunose, yra ypač ilgos ir plonos. Kai kurių žuvų apatinėje arkoje yra daugiau nei 150. Tai padeda gerklėje surinkti maisto daleles, kurias galima nuryti, o vanduo praeina pro žiaunų plyšius.
